KONSTELIACIJOS – įtaigus spektaklis ar psichoterapijos metodas?

Psichiatrai pripažįsta, kad vis jaunesni ir jaunesni žmonės suserga psichikos ligomis. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) skaičiavimais, 2020-aisiais depresija pagal paplitimą užims antrą vietą tarp visų ligų. Kas minutę pasaulyje išrašoma tūkstančiai receptų raminamiesiems ar kitokiems psichotropiniams vaistams įsigyti. Žiauri statistika žmones verčia ne tik ieškoti vis naujų ir naujų vaistų, bet ir kitų – alternatyvių – būdų, kaip sau padėti. Įvairios psichoterapijos metodikos, meditacijos, sveikatingumo stovyklos – būdai, kuriuos renkasi ne tik sergantys. Noras pažinti save, noras gyventi sąmoningai skatina žmones bandyti vis naujas sveikatinimo formos. Šį kartą „Aukštaitiškame formate“ apie amerikiečių psichoterapeutų atrastą savęs pažinimo būdą – konsteliacijas.

Kas yra konsteliacijos?

Jau šeštus metus Anykščiuose ir ketvirtus Ukmergėje kartą per savaitę įvairiausių profesijų (tarp jų ir gydytojų, psichologų išlavinimą turintys) žmonės iš skirtingų Lietuvos vietų renkasi į savęs pažinimo, savęs išgirdimo, sąmonėjimo užsiėmimus. Juos veda daug metų Anykščių gydymo įstaigose akušere dirbusi, dabar transpersonalinės psichologijos psichologė Sveta Smertjeva. Kas gi vyksta tuose užsiėmimuose, kuriuose dėliojamos vidinio pasaulio, šeimos ar organų konsteliacijos?

Pirmą kartą apsilankius tokiame seanse, atrodo, jog pakliuvai į spektaklį. Būrys suaugusių žmonių – lyg aktoriai, kuriems režisierius patikėjo vieną ar kitą rolę. Kambario viduryje stovi/sėdi/guli pagrindinis herojus, o aplink jį išsibarstę lyg antro plano aktoriai – jie ir verkia, ir juokiasi, ir rėkia, ir keikiasi, žodžiu – balaganas.

S. Smertjeva „Aukštaitiško formato“ skaitytojams atskleidžia, kas vyksta konsteliacijų metu ir kaip toks, iš pirmo žvilgsnio, absurdo teatras gali padėti žmogui pažinti save, suvokti savo emocijų kilmę, rasti priežastis, kodėl gi gyvenime kažką skauda, kažkas nesiseka, kodėl vėl ir vėl griūna taip ilgai statyti, puoselėti, labai brangūs santykiai. Konsteliacijų metu prakalba net žmogaus organai...

Metodą sukūrė profesionalūs psichoterapeutai

S. Smertjeva daug metų tiek Anykščiuose, tiek ir Lietuvoje buvo žinoma kaip bioenergetikė, gydanti rankų prisilietimu. Tačiau, pasak jos, gyvenimas taip susidėliojo, kad prieš keletą metų išklausiusi psichologo dr. Mariaus Daugelavičiaus paskaitą, pavadintą „Žaidimai Erdvėmis“, giliau susidomėjo šiuo metodu. Ji kreipėsi į dr. M. Daugelavičiaus mokytoją, garsų psichologą, profesorių, daugelio profesinių psichologų ir psichoterapeutų bendrijų tikrąjį narį, Tarptautinio Sąmonės Tyrimų ir Psichoterapijos Instituto (Fraiburgas, Vokietija), Integralinės Psichologijos Instituto (Maskva) dėstytoją Sergėjų Strekalovą. Pašnekovė baigė dvejus metus trukusius kursus Sankt Peterburge ir jau tada pati pradėjo vesti seminarus, dėlioti konteliacijas.

Tarptautinių žodžių žodyne rašoma, kad „konsteliacija” (lot. constellatio – žvaigždžių padėtis) reiškia konfigūraciją arba kurio nors dalyko, reikalo padėtį, kitaip sakant, „išdėstymą”. Sisteminio dėstymo pradininkas – žymus vokiečių psichoterapeutas Bertas Hellingeris.

Šiame metode jis panaudojo patirtį ir technikas iš hipnoterapijos, psichodramos, geštalterapijos, sisteminės terapijos, psichoanalizės, tačiau nuėjo toliau ir sukūrė naują metodiką.

Susipažinę su psichoterapeuto metodu, amerikiečiai psichoterapeutai Halo ir Sidra Stoun sukūrė savąją šio metodo interpretaciją ir pavadino ją „Dialogas su balsais“ (Voice Dialogue). „Šie žmonės susitiko ir įsimylėjo vienas kitą jau brandžiame amžiuje, abiem tai buvo antroji santuoka. Jie tikėjosi, kad jau šioje santuokoje viskas bus kitaip, nebesikartos ankstesniuose santykiuose kamavusios problemos, rūpesčiai, juk abu profesionalūs psichoterapeutai, abu žino, kaip reikia kurti, auginti, puoselėti santykius... Tačiau, po kurio laiko paaiškėjo, kad tai buvo tik iliuzija, psichoterapeutų profesija nebuvo laimingų santykių garantas, prasidėjo konfliktai... Ir vieno konflikto metu įsikarščiavusiai ir verkiančiai Sidrai vyras pasiūlė paieškoti kambaryje tokios vietos, kur jai išsiverkti būtų lengviausia... Sidra kūkčiodama atsitūpė prie suolo ir Halo joje pamatė mažą mergaitę... Pradėjo su ta maža mergaite šnekėti ne kaip suaugęs vyras, o iš savo, taip pat mažo vaiko pozicijos. Ir tai suveikė... Maža mergaitė iškalbėjo savo nuoskaudas, baimes, nerimą... Jie abu suprato, kad tai gali būti metodas, taikomas psichoterapijoje“ – pasakoja S. Smertjeva.

Pasak pašnekovės, savo vedamose konsteliacijos ji remiasi aukščiau minėtų psichoterapeutų metodų principais, tačiau ne aklai juo kopijuoja, bet „paima“ iš jų tai, kas atrodo reikalinga, prideda savo išjaustų, vidiniu žinojimu pagrįstu detalių ir taip dėlioja konsteliacijas.

„Mes esame „sudaryti“ iš daugybės subasmenybių – tai ir žaidžiantis vaikas, ir dieviškasis kūdikis, ir gera mergaitė ar berniukas, ir vidinis kritikas, ir taisyklės, ir baimė, ir auka bei t.t. Ir tik pažinus, susitikus su kiekviena subasmenybe galima pradėti naikinti savo vidinius demonus bei sąmoningai kurti gražesnius santykius, išmokti save mylėti, ugdyti vertybes, nevertinti ir nekritikuoti nei savęs, nei kito...“ – kalba S. Smertjeva.

Viena svarbiausių mūsų subasmenybių – žaidžiantis vaikas

Pirmą kartą apie šį metodą girdinčiam žmogui, spėju, yra pakankamai sunku suprasti, kas gi yra tos subasmenybės, kaip jos įtakoja mūsų gyvenimus, kaip konsteliacijų metu galima jas prakalbinti... Tad S. Smertjeva papasakoja paprastą pavyzdį. „Mergaitės nuo mažens yra mokomos rūpintis kitais – pradžioje jos rūpinasi lėlėmis, meškiukais ir kitais žaislais. Vėliau joms aiškinama, kad reikia pasirūpinti, padėti už save mažesniam, silpnesniam – taip ta mergaitė pagelbės pamokų neparuošusiam suolo draugui, išklausys ir panirs į geriausios draugės paslaptis ir jos gyvenimą, visada idealiai susitvarkys kambarį, atliks namų darbus, kad tik įtiktų daug iš jos besitikintiems tėvams, mokytojams, pagaliau – visuomenei. Vėliau ta gera mergaitė tampa rūpestinga žmona ir atsidavusia motina, stengiasi, kad šeimoje visi būtų laimingi ir patenkinti. Tarsi šalia esančių gerovė būtų jos esminis gyvenimo uždavinys... Kalbam apie pareigas, kalbam apie įsipareigojimus, mergaitės/moters sau prisiimtus uždavinius, tačiau ar kalbam apie tai, ko nori pati mergaitė. Moteris? Ne... Štai čia ir prasideda vidinis konfliktas. Mergaitė/ moteris pamiršta save, savo žaidžiantį vaiką užrakina po devyniais užraktais, kad tik jis netrukdytų atlikti visų prisiimtų pareigų. Bet tas žaidžiantis vaikas niekur nedingęs, jis tūno pasąmonės kamputyje ir kai visai praranda viltį būtį pastebėtas, primena apie save. Pamiršusi savo žaidžiantį vaiką moteris tampa auka, ji pradeda kaltinti kitus dėl savo nelaimių, blogos savijautos ir t.t. Gali būti ir taip, kad užmiršta žaidžiančio vaiko subasmenybė išlenda depresijos forma...“ – pasakoja S. Smertjeva.

Tačiau man iš karto kyla klausimas – negi suaugusi moteris, turinti vaikų, daranti karjerą, už savo darbštumą ir skvarbų protą gerbiama visuomenėje, turėtų pradėti žaisti, kad patenkintų savo žaidžiančio vaiko subasmenybės poreikius?

S. Smertjeva šypsosi: „Pirmiausiai, mes turime atpažinti savo vieną ar kitą subasmenybę, su ja susitikti ir leisti jai būti. O žaisti yra gera, leiskim sau kartais pažaisti... Ir ta kelis vaikus auginanti, keturis namų kampus laikanti moteris, ir sėkmės lydimas, karjerą darantis vyras turi sau leisti pabūti vaikais. Savo žaidžiančiajam vaikui užduokim paprastą klausimą: ko tu dabar nori? Ir į šį klausimą tegu atsako ne mūsų, kaip suaugusių žmonių, protas, o iš tikrųjų žaidžiantis vaikas. Gal jam norėsis ledų, gal pastatyti smėlio pilį, gal pabraidžioti upelyje... Išgirskime jį“.

Įdomu, o noras naujų suknelių gali būti mažos žaidžiančios mergaitės pageidavimas? „Žinoma, kad gali. Kartais labai sveika save palepinti, kad ir nauja suknele (šypsosi). Tačiau, šiuo atveju žvelgčiau dar giliau... Šiandieniame pasaulyje mes esame įpratę pirkti: perkame daiktus, perkame draugystes, perkame santykius, perkame įtaką ir t.t. Tam kartui lyg ir patenkiname savo poreikius, bet, žiūrėk, praeina viena, kita diena ir tas pirkinys jau mūsų nebedžiugina. Ir ne tik nedžiugina, bet pradedame pykti ant savęs, kam švaistome pinigus, kuriuos ir taip yra kur padėti. Savo vidų bandome užpildyti ne meile, ramybe, o daiktais. Daiktai vidinės tuštumos neužpildys... Lygiai taip pat, kaip ir kiti žmonės jos neužpildys. Bijodami būti vieni, bijodami būti atstumti mes dažnai desperatiškai laikomės įsikibę kito žmogaus, pakenčiame ydingus santykius, kad tik nelikti vienam.

Bet pabandykime su ta baime susitikti, pažvelgti jai į akis, įvardinkime, ko mes bijome... Gal vaikystėje, kai labai reikėjo mamos, ji neapkabino ir likote su baime vieni. Gal prisimenate skausmą, kurį išgyvenote atstumtas mylimo žmogaus. Ir dabar vėl bijote to paties skausmo, tad geriau bet kokie santykiai, negu vėl išgyventi tą baisų vienatvės skausmą. Tačiau, susitikus su savo baime, įvardijus ją, galima rasti vidinę ramybę, vidinę tuštumą užpildyti savimi. Pasakykite tai savo baimei – aš suaugęs, protingas, racionalus žmogus galiu tave bijantį apglėbti, nuraminti, pabūti kartu... Čia lygiai taip pat, kaip dabar populiarios spalvinimo knygos – juk jose tik galybė linijų ir nuo to, kaip, kokiomis spalvomis tas linijas užpildysim, nuspalvinsim, priklausys, kokio grožio piešinį išvysim. Tad ir spalvinkime savo vidų gražiomis spalvomis...“ – kalba pašnekovė.

Pyktį išlieti galima ir plaunant grindis

Dar viena būsena, emocija, kurios įprasta vengti, bet kuri labai dažnai nuodija mūsų gyvenimus, yra pyktis. Nuo vaikystės esame mokomi nerodyti „ožių“, augdami vėl šią emociją stengiamės kaip galima labiau slopinti, nes ką žmonės pagalvos pamatę žaibais besisvaidantį kolegą, draugą ar sutuoktinį... O žmonių nuomonė mums ypač svarbi, ne gana to, mes ir patys dažnai jaučiamės galintys kitą vertinti, teisti, nuspręsti, gerai jis elgiasi ar blogai...

„Dėliojant konsteliacijas išlenda ir ilgai slėptas pyktis. Oho kaip jis pasireiškia... Ir keiksmais, ir riksmais, ir ašaromis... Pykčio, kaip ir kitų emocijų, nereikia nei slopinti, nei nuo jo bėgti. Supykus labai sveika, pirmiausiai, sau, o jeigu yra galimybė ir kitiems, pasakyti – aš pykstu, aš šiuo metu „žiauriai“ pykstu... Pyktį būtina paleisti. Tik, žinoma, ne rėkimu ant šeimos narių, draugų, bendradarbių. Geriausiai pyktį išleisti per fizinę veiklą. Plaukite grindis, eikite pasivaikščioti, užsiimkite joga, dainuokite, ypač tam tinka lietuvių liaudies dainos. Išvalykite iki blizgesio visus namus – taip ne tik sukursite švarią erdvę namuose, bet ir apsivalysite patys. Beje, šis patarimas tinka ne tik moterims, bet ir vyrams...

Beje, slopinamas pyktis ne tik mums užkerta kelią veikti, bet kenkia ir vidaus organams. Pyktis kaupiasi kepenyse, jis „išlenda“ įvairiomis kepenų ligomis. Ir kai pykčiui leidi pasireikšti, leidi pyktį „išpykti“ ne tik psichogiškai žmogus geriau jaučiasi, bet ir fizinės ligos po truputį traukiasi“ – teigia S. Smertjeva.

Pamatyti save su visomis ydomis – visada skausminga

Paklausta, kaip greitai pradeda „veikti“ konsteliacijose suprasti, išgirsti dalykai, S. Smertjeva teigia: „Įvairiai. Viskas priklauso nuo to, kiek pats žmogus pasiruošęs pokyčiams. Jis gali pamatyti savo problemų priežastį konsteliacijoje, o toliau – nieko nebedaryti. Ir jis turi tam pilną teisę. Kiekvienas žmogus – savo gyvenimo šeimininkas. Būna ir tokių atvejų, kai pokyčiai įvyksta akyse, žmogus išeina iš konsteliacijos išsilaisvinęs, pilnas energijos ir švytintis iš laimės. Daugumoje atvejų „išgijimo“ procesas negreitas, pačioje konsteliacijoje jis tik paleidžiamas. Žmogus savęs pažinimo link sukasi neskubėdamas, kaip didžiulis laivas. Tačiau ir vienu, ir kitu atveju, žmogus, priėmęs sprendimą pasikeisti ir deklaravęs savo poziciją tvirtai ir ryžtingai, įžengia į naują gyvenimą ir pasiekia naują jo kokybės lygį“.

Pasak S. Smertjevos, žmogui baisu žengti pokyčių keliu, lygiai taip pat, kaip ir į nepažįstamą mišką nesmagu vienam eiti... Todėl, S. Smertjeva mano, kad keliauti susitikti su savo asmenybėmis saugiausia ir efektyviausia grupėse. „Žmonės man dažnai sako, kad ateiti į grupę ir atvirai išdėstyti savo problemas, jiems yra per sunku, tai per ne lyg jautrios sritys, tačiau į konsteliacijas susirenkantys žmonės treniruodamiesi išmoksta vieną pagrindinę taisyklę – nevertinti ir neteisti. Jie kitą stengiasi priimti tokį, koks yra... Kitas dalykas, kuriuo aš labai džiaugiuosi, kad žmonės išdrįsta garsiai įvardinti savo problemas. Tam reikalinga drąsa... O drąsa suteikia jėgų veikti. Kitaip tariant, radęs drąsos garsiai prabilti apie savo „demonus“, įgauni drąsos ir su jais kovoti“ – kalba pašnekovė.

Pokalbio pabaigoje, vis dėlto išdrįstu S. Smertjevai užduoti klausimą, kuris man vis neduoda ramybės ir verčia abejoti konsteliacijų nauda: „Ar pašaliniai žmonės, stovintys subasmenybių pozicijose, nuoširdžiai verkia, raitosi ant žemės tikrai, o ne dėl to, kad būtų geri aktoriai...?“

„To nesuvaidinsi... Žmogaus, stovinčio subasmenybių pozicijose, elgesiui įtaką daro per jį tekanti energija. Iš tos energijos jis ir elgiasi vienaip ar kitaip... Pabandyk išstovėti susirietęs valandą, dvi... Na, nepadarysi to...“ – kalba S. Smertjeva.

Pašnekovė sako, kad labai norėtų, jog į konsteliacijas žmonės ateitų sąmoningai nusprendę pažinti save, priimti save visokį, net ir apaugusį baisiausiais maurais, tačiau ji pripažįsta, kad į konsteliacijas dažnai žmonės ateina ir tada, kai jau būna išbandę visas psichoterapijos rūšis, išgėrę krūvas vaistų... „Nuskausminamųjų aš nepažadu... Mes įpratę vos tik ką suskausta – ar tai būtų fizinis skausmas, ar skaudėtų sielą – griebtis skausmą malšinančių vaistų. Taip visas nuslopintas skausmas ir kaupiasi mumyse sluoksnis po sluoksnio... Aš kaip tik noriu pabrėžti, kad pradėjus konsteliacijas tikrai skaudės, kartais net labai skaudės, bus ir ašarų, ir pykčio, ir baimės akys kartais bus labai didelės, bet viskas dėl svarbiausio tikslo – žmogaus kelionės sąmoningo gyvenimo link“.

Beje, S. Smertjevos vedamas konsteliacijas žmonės lanko po kelis metus, yra ir tokių, kurie užsiėmimuose dalyvauja nuo pat jų pradžios.

Transpersonalinė psichologija rūpinimąsi žmogaus siela laiko pagrindine psichoterapijos užduotimi. Jei klasikinėse psichologinėse ir psichoterapinėse kryptyse (kaip psichoanalizė) žmogaus problemos nagrinėjamos tik jo biografiniame lygyje, tai transpersonalinė psichoterapija žvelgia plačiau ir atsižvelgia į perinatalinius (gimimo patirtis) bei transpersonalinius (išeinančius už asmenybės Ego ribų) aspektus.

Transpersonalinis psichoterapeutas stengiasi ne pats koreguoti kliento psichinius procesus, bet aktyvizuoti jo vidinį giluminį potencialą, kuris yra kur kas stipresnis ir išmintingesnis už bet kurias psichologines bei psichoterapines žinias. Tokiu būdu siekiama ne tik išspręsti konkrečias kliento psichologines problemas, bet ir padėti žmogui pažvelgti iš šalies į savo gyvenimą, jo prasmę, paskirtį. Transpersonalinės psichoterapijos metu integruojami giluminiai, paprastai liekantys šešėlyje psichikos sluoksniai, leidžiantys kardinaliai išspręsti gyvenimiškąsias problemas bei praplėsti savojo „Aš“ suvokimą. Dar Einšteinas sakė: neįmanoma išspręsti problemos tame pačiame lygmenyje, kuriame ji atsirado. Kad pamatyti išeitį iš problemos reikia iš jos išeiti ir pažvelgti į ją iš šalies. Transpersonalinis požiūris leidžia žmogui išeiti už riboto savojo „Aš“ suvokimo ir praplėsti savo sąmonę integruojant ankščiau nesuvoktus, atstumtus psichinės realybės aspektus.

Transpersonalinėje psichoterapijoje darbui su emocinėmis problemomis naudojamos tokios technikos kaip intensyvaus kvėpavimo metodas rebefingas (angl.Rebirthing), geštalto terapijos elementai, sapnų analizė. Darbui su vidiniais prieštaravimais bei konfliktais naudojamas amerikiečių psichoterapeutų Halo ir Sidros Stounų metodas „Dialogas su balsais“ (Voice Dialogue). Taip pat naudojami kuriamosios vizualizacijos, meditacijos, meno terapijos elementai.

www.psichologas.org